|
Popieþius PRANCIŠKUS
Migrantai ir pabëgëliai: geresnio pasaulio link
Þinia 2014 m. Pasaulinës migrantø ir pabëgëliø dienos proga
Brangûs broliai ir seserys!
Mûsø visuomenës pasauliniu lygmeniu kaip niekada anksèiau iðgyvena tarpusavio priklausomybës ir sàveikos procesus. Šie procesai, nors ir turi problemiðkø ar neigiamø elementø, skirti ne tik ekonominiais, bet ir politiniais bei kultûriniais aspektais pagerinti þmoniø ðeimos gyvenimo sàlygas. Kiekvienas asmuo priklauso þmonijai ir kartu su visa þmoniø ðeima dalijasi geresnës ateities viltimi. Šitai ákvëpë man ðiø metø [2014-øjø] Pasaulinës migrantø ir pabëgëliø dienos temà: „Migrantai ir pabëgëliai: geresnio pasaulio link“.
Mûsø kintanèiame pasaulyje didëjantis þmogaus mobilumo reiðkinys iðnyra kaip, pasak popieþiaus Benedikto XVI, „laikø þenklas“ (plg. Þinia 2006-øjø metø Pasaulinës migrantø ir pabëgëliø dienos proga). Migracija daþnai atskleidþia valstybiø ir tarptautinës bendrijos trûkumus bei spragas, taèiau, kita vertus, sykiu liudija þmonijos sieká gyventi vienybe gerbiant skirtumus, puoselëjant priëmimo bei svetingumo nuostatà, ágalinanèià teisingai dalytis þemës gërybëmis, saugoti bei skatinti viso þmogaus kilnumà ir centriðkumà.
Krikðèioniø akimis, migracijos reiðkiniui, kaip ir kitai þmogiðkajai tikrovei, bûdinga átampa tarp malonës bei atpirkimo paþenklintos kûrinijos groþio ir nuodëmës slëpinio. Greta solidarumo ir svetingumo, broliðkumo ir supratingumo þenklø esama atmetimo, diskriminacijos, iðnaudojimo, kanèios ir mirties. Bûtent tomis sàlygomis migracija ne tik yra priverstinë, bet ir reiðkiasi ávairiais susirûpinimà kelianèiais prekybos þmonëmis bei jø pavergimo bûdais. „Vergiðkas darbas“ ðiandien – áprastas dalykas! Vis dëlto, nepaisant kylanèiø problemø, pavojø bei sunkumø, daugelá migrantø ákvepia pasitikëjimas ir viltis; jø ðirdis stipriai trokðta geresnës ateities ne tik sau, bet ir savo ðeimoms bei artimiems þmonëms.
Kà reiðkia kurti „geresná pasaulá“? Šiuo posakiu nedaroma naivi aliuzija á abstrakèias idëjas ar nepasiekiamà tikrovæ, taèiau veikiau kreipiama á autentiðko bei vientiso vystymosi paieðkà, á pastangas kiekvienam laiduoti orias gyvenimo sàlygas, atsiliepti á teisëtus asmenø bei ðeimø poreikius, gerbti, sergëti ir puoselëti Dievo mums dovanotà kûrinijà. Garbingasis Paulius VI ðiais þodþiais nusakë ðiandieniø þmoniø siekius: „Patikimiau uþsitikrinti maisto atsargas, sveikatà, pastovø darbà; neengiamiems, paðalinus visas kliûtis, þeidþianèias þmogaus orumà, parodyti, ko jie verti; jie siekia daugiau nuveikti, bûti labiau iðsilavinæ, vienu þodþiu, daugiau turëti, kad bûtø vertingesni“ (Populorum progressio, 6).
Mûsø ðirdis trokðta „daugiau“, ne vien daugiau paþinti ar turëti, bet pirmiausia ir daugiau bûti. Vystymosi nevalia susiaurinti iki paprasèiausio ekonominio augimo, daþnai siekiamo neatsiþvelgiant á silpniausius ir bejëgius asmenis. Pasaulis paþangos keliu gali judëti tik pirmutiná dëmesá skirdamas asmeniui, kai asmuo skatinamas visapusiðkai neuþmirðtant në vieno, áskaitant ir dvasiná, matmens, kai ið akiø neiðleidþiamas në vienas asmuo, áskaitant vargðus, kalinius, vargstanèius ir ateivius (plg. 25, 31–46), kai ástengiama nuo atmetimo kultûros pereiti prie susitikimo bei priëmimo kultûros.
Migrantai ir pabëgëliai nëra pëstininkai ant þmonijos ðachmatø lentos. Tai – vaikai, moterys ir vyrai, dël ávairiø prieþasèiø paliekantys ar priversti palikti savo namus ir kupini to paties troðkimo daugiau paþinti, turëti, taèiau pirmiausia daugiau bûti. Ið vieno þemyno á kità migruojanèiø, savo ðalyse bei geografiniuose regionuose gyvenamàjà vietà keièianèiø þmoniø kiekis áspûdingas. Šiuolaikiniai migraciniai srautai yra didþiausias þmoniø, jei ne tautø, judëjimas istorijoje. Lydëdama migrantus ir pabëgëlius, Baþnyèia siekia suvokti migracijos prieþastis ir sykiu stengiasi áveikti neigiamus padarinius bei daryti teigiamà átakà migracinio judëjimo kilmës, tranzito ir kelionës tikslo bendruomenëms.
Deja, skatindami vystymàsi geresnio pasaulio link, negalime nutylëti to papiktinimo, kurá kelia ávairiø atmainø skurdas. Smurtas, iðnaudojimas, diskriminacija, marginalizacija, individualios bei kolektyvinës laisvës ribojimai – ðtai keli pagrindiniai áveiktino skurdo elementai. Šie aspektai daþnai lydi migraciná judëjimà, taip susiedami migracijà ir skurdà. Milijonai þmoniø leidþiasi á migracines keliones bëgdami nuo vargo, persekiojimo ar tiesiog gelbëdami gyvybæ ir daþnai, uþuot patenkinæ savo lûkesèius, susiduria su panieka, uþdarumu, atmetimu bei kitomis, dar didesnëmis ir jø þmogiðkàjá kilnumà þeidþianèiomis blogybëmis.
Migracijos tikrovë su savo globalizacijos epochoje iðnyranèiais matmenimis verèia veikti naujaip, teisingai ir veiksmingai, o ðitai neámanoma be tarptautinio bendradarbiavimo ir gilaus solidarumo bei atjautos dvasios. Bendradarbiauti bûtina ávairiais lygmenimis, pirmiausia pasitelkiant normas, ginanèias bei skatinanèias þmogaus asmená. Popieþius Benediktas XVI nustatë ðiuo atþvilgiu gaires pareikðdamas, kad „tokia politika plëtotina remiantis glaudþiu migrantø kilmës ir atvykimo ðaliø bendradarbiavimu, turi bûti lydima atitinkamø tarptautiniø normø, gebanèiø suderinti ávairias ástatymines tvarkas siekiant apsaugoti ir emigruojanèiø pavieniø þmoniø bei ðeimø, ir visuomeniø, á kurias emigruojama, poreikius ir teises“ (Caritas in veritate, 62). Iðvien darbuojantis geresnio pasaulio labui ðalys turi paslaugiai bei pasitikëdamos viena kitai padëti ir nekelti neáveikiamø kliûèiø. Gera sinergija gali paskatinti valdanèiuosius imtis socialiniø ir ekonominiø disbalansø bei nereguliuojamos globalizacijos, kuri yra viena ið migracijos prieþasèiø, kai individai yra labiau aukos, o ne veikëjai. Jokia ðalis viena neáveiks sunkumø, susijusiø su reiðkiniu, kuris toks didelis, kad ðiandien nëra þemyno, kuris bûtø nepaliestas imigracijos ir emigracijos judëjimo.
Be to, svarbu pabrëþti, kad toks bendradarbiavimas prasideda kiekvienos ðalies pastangomis savo teritorijoje sukurti geresnes ekonomines ir socialines sàlygas, kad emigracija nebûtø vienintelis pasirinkimas tiems, kurie trokðta taikos, teisingumo, saugumo ir visiðkos pagarbos þmogaus kilnumui. Darbo galimybiø sukûrimas vietinëse ekonomikose taip pat leistø iðvengti ðeimø persiskyrimo ir individams bei grupëms laiduotø stabilumà bei ramybæ.
Kalbëdamas apie migrantø ir pabëgëliø tikrovæ, galiausiai aikðtën iðkelti norëèiau treèià elementà, svarbø statydinant geresná pasaulá, bûtent, iðankstinio nusistatymo bei nesupratingumo migracijos atþvilgiu áveikimà. Migrantø, perkeltøjø asmenø, prieglobsèio praðytojø ir pabëgëliø atvykimas daþnai kursto vietiniø gyventojø átarumà ir prieðiðkumà. Kyla baimë, kad visuomenë taps maþiau saugi, praras savo tapatybæ bei kultûrà, kad padidës konkurencija ieðkant darbo ar net atsiras naujø nusikalstamumo veiksniø. Socialinio komunikavimo priemonëms ðioje srityje tenka didþiulë atsakomybë: jos privalo griauti stereotipus, tinkamai informuoti apie kai kuriø klaidas, taèiau sykiu pabrëþti, kad didþiuma yra sàþiningi, dori ir geri þmonës. Visiems bûtina pakeisti nuostatà migrantø ir pabëgëliø atþvilgiu – atsisakyti gynybos ir baimës, abejingumo ir marginalizacijos nuostatos, galiausiai atitinkanèios „atmetimo kultûrà“, ir persiimti nuostata, grásta „susitikimo kultûra“, kuri vienintelë geba statydinti teisingesná ir broliðkesná pasaulá, geresná pasaulá. Komunikavimo priemonës irgi paðauktos ðitaip pakeisti savo nuostatas ir prisidëti prie laikysenos migrantø bei pabëgëliø atþvilgiu perkeitimo.
Prieðais akis taip pat turiu Šventàjà Šeimà ið Nazareto, kaip ji savo kelio pradþioje iðgyveno atmetimo patirtá: Marija „pagimdë savo pirmgimá sûnø, suvystë já vystyklais ir paguldë ëdþiose, nes jiems nebuvo vietos uþeigoje“ (Lk 2, 7). Be to, Jëzus, Marija ir Juozapas patyrë, kà reiðkia palikti savo ðalá ir bûti migrantais: pajutæ valdþios iðtroðkusio Erodo keliamà grësmæ, buvo priversti bëgti ir prieglobsèio ieðkoti Egipte (plg. Mt 2, 13–14). Taèiau motiniðka Marijos ir atjauèianti Juozapo, Šventosios Šeimos sergëtojo, ðirdis visada iðliko kupina tikëjimo, kad Dievas jø niekada neapleis. Jø uþtarimu toks pat tikrumas visada teiðlieka ir migranto bei pabëgëlio ðirdyje.
Baþnyèia, atsiliepianti á Kristaus priesakà: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visø tautø þmones“, paðaukta bûti Dievo tauta, aprëpianti visas tautas ir visoms tautoms skelbianti Evangelijà, nes Kristaus veidas áspaustas kiekvieno þmogaus veide! Bûtent tai yra giliausia þmogaus kilnumo, visada gerbtino bei sergëtino, ðaknis. Þmogaus kilnumà pagrindþia ne veiksmingumo, naðumo, socialinës klasës, etninës ar religinës priklausomybës kriterijai, bet tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslà bei panaðumà (plg. Pr 1, 26–27) ir kad esame Dievo vaikai: Dievo vaikas yra kiekvienas þmogus! Jame áspaustas Kristaus paveikslas! Todël privalu pirma patiems, o paskui padëti ir kitiems migrantus ir pabëgëlius laikyti ne tik problema, bet ir gerbtinais bei mylëtinais broliais ir seserimis, Apvaizdos mums teikiama proga prisidëti prie teisingesnës visuomenës, tobulesnës demokratijos, solidaresnës ðalies, broliðkesnio pasaulio ir atviresnës krikðèioniðkosios bendruomenës pagal Evangelijà statydinimo. Migracija gali atverti Naujosios evangelizacijos galimybæ, erdves augti naujai þmonijai, kurios provaizdis Velykø slëpinyje, – þmonijai, kuriai kiekviena svetima þemë yra tëvynë, o kiekviena tëvynë – svetima þemë.
Brangûs migrantai ir pabëgëliai! Nepraraskite vilties, kad jûsø irgi laukia saugesnë ateitis, kad atrasite iðtiestà rankà, patirsite broliðkà solidarumà ir draugystës ðilumà! Visiems jums ir tiems, kurie savo gyvenimà bei jëgas skiria jums padëti, paþadu, jog jûsø neuþmirðiu savo maldoje, ir ið visos ðirdies teikiu apaðtaliðkàjá palaiminimà.
Vatikanas, 2013 m. rugpjûèio 5 d.
PRANCIŠKUS |